kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Saja


Kazys Saja – dramaturgas, prozininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Parašė per penkiasdešimt knygų, paskelbė straipsnių, kuriuose temperamentingai žadinamas visuomenės etinis ir pilietinis aktyvumas. Gimęs Pasvalio krašte (rytų Aukštaitijoje), užaugęs Plungės krašte (šiaurės Žemaitijoje), Saja išsiugdė gebėjimą girdėti tarminius kalbos niuansus, vartoti originalius, raiškius posakius. Sajos dramos, prozos kūriniai vaikams ir suaugusiems lietuvių literatūroje išsiskiria humoro, lyrizmo, grotesko derme ir sodria, pašmaikštavimais, priežodžiais nuspalvinta, anekdotinėmis situacijomis pagyvinta kalba.
Saja gimė 1932 m. birželio 27 d. dabartiniame Pasvalio rajone, Skėrių kaime prie Lėvens upės, neturtingų ūkininkų šeimoje. Būdamas trejų metų, neteko tėvo, sulaukęs septynerių – motinos. Našlaičius Kazį ir vyresnįjį brolį Apolinarą pasiėmė dėdienė Žebriūnienė į Kauną, bet ten jie praleido tik metus. Apolinaras atsidūrė našlaičių prieglaudoje, o Kazį motinos giminės išsivežė į Žemaitiją. Ten, Plungės rajone, Vaištarų kaime, pas Petronėlę ir Adomą Norvaišus, jis ir užaugo. Įtėviai buvo bevaikiai, todėl tikėjosi, kad Kazys taps klumpadirbiu ir keturių hektarų žemės paveldėtoju. Dėdė su teta, kol galėjo, tol stengėsi Kazį išlaikyti namie. 1943 m. baigęs Paukštakių pradžios mokyklą, penkerius metus niekur nesimokė. „Gal ir gerai, – prisipažįsta rašytojas, – kad vaikystėje teko pavargti. Kūrybai reikia nerimo, deginimo, kančios.“
Kelias į literatūrą buvo sudėtingas. 1948 m. Saja išlaikė stojamuosius egzaminus į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, kurį 1952 m. baigė su pagyrimu. Buvo įstojęs į Kauno politechnikos institutą, svajojo tapti architektu, bet čia pirmą kartą pajuto, kad jį šaukia literatūra. Grįžo į Klaipėdą, vildamasis studijuoti Mokytojų institute lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau atvažiavus jam buvo pasiūlytas kitas – Gamtos ir geografijos – skyrius. Studijuodamas Saja parašė savo pirmąją pjesę
Lažybos. Tai buvo naivi, bet aktuali komedija, humoristiškai vaizduojanti kaimo jaunuolių santykius, ambicijų susidūrimą. Pirmoji dvidešimt dvejų metų autoriaus pjesė 1954 m. buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre, po metų – Estijoje, Pernu dramos teatre. Baigęs studijas, Saja išvyko į Vilnių. Nepriimtas į Vilniaus universitetą, tapo Vilniaus pedagoginio instituto pirmakursiu. Galų gale ėmė studijuoti tai, ko iš tikrųjų troško, – lietuvių kalbą ir literatūrą.
Studijuodamas parašė apsakymų vaikams knygelę
Klumpės. Tuo pat metu, 1957-aisiais, sulaukė dviejų premjerų – Vilniaus akademinis dramos teatras pastatė komediją Silva studentauja, o Klaipėdos dramos teatras – Septynias ožkenas. Pasirodžius pirmiesiems Sajos kūriniams, prabilta apie komedijos renesansą lietuvių scenoje. Kalėsi pirmieji kritiško požiūrio į sovietinę tikrovę daigai – publika garsiai juokėsi iš sovietinio kolūkio, tarybinių studentų gyvenimo realijų. „Į kūrybos bures pradėjo pūsti svaiginantis populiarumo vėjas, žmonių dėmesys studentui dramaturgui, kurio pavardė puikuojasi teatro afišose!.. Tu drebi su draugais prie auditorijos durų, o egzaminų bilietuose jau yra klausimas apie tavo komedijas“, – prisimena Saja. Beveik kasmet teatruose pasirodydavo nauja pjesė (Saja parašė per trisdešimt dramos kūrinių). Dramaturgas pelnė tokį pat žiūrovų palankumą, kaip kadaise, dar nepriklausomoje Lietuvoje, Petras Vaičiūnas.
Saja nuolat ieškojo būdų, kaip susipažinti su anapus „geležinės uždangos“ kuriama dramaturgija, teatro spektakliais. Šią svajonę padėjo įgyvendinti bendravimas su vertėjais, išvertusiais Sajos pjeses į daugelį sovietinio bloko šalių kalbų. Reikšminga tapo ir kelionė į JAV, kur rašytojas aplankė brolį. Algirdas Landsbergis prisimena pirmuosius susitikimus: „Kai [Saja] 1967 m. atvažiavo, buvo kaip tik Amerikos avangardinio teatro žydėjimas.“ Septintajame dešimtmetyje garsėjo trys „skurdieji“ teatrai: Ježio Grotovskio (Jerzy Grotowski) „Teatras-laboratorija“ Varšuvoje, „Dramos klubas“ („Činoherny klub“) Prahoje, statęs Vaclavo Havelo (Václav Havel) pjeses, „La MaMa“ teatras Niujorke. „Man pavyko visus juos pamatyti“, – džiaugėsi lietuvių dramos atnaujinimo būdų ieškojęs Saja. Moderniojo teatro patirtį jis atskleidė vienaveiksmiuose groteskuose:
Oratorius, Maniakas ir Pranašas Jona (visos pastatytos 1967, išspausdintos 1966–1967), groteske Mamutų medžioklė (pastatyta 1968, išspausdinta 1969). Šiose pjesėse kritika palankiai įvertino „atsitraukimą iš buitinės vaizdavimo plotmės į intelektualinę“ (Jonas Lankutis).
Saja atskleidžia bendražmogiškas minties laisvės, valdžios troškimo, minios bukaprotiškumo idėjas. Farso, absurdo dramos stilistika jau buvo išmėginta lietuviškai rašiusių, JAV gyvenusių dramaturgų kūryboje: Antano Škėmos minidramoje
Ataraxia (1961), Kosto Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė (1964), Algirdo Landsbergio farse Barzda (1966) ir kt. Sovietinėje Lietuvoje tuo metu randame tik kelias absurdo teatro apraiškas nevalstybiniuose teatruose: 1968 m. Sauliaus Šaltenio groteską Giljotina suvaidino Vilniaus universiteto studentai, Vilniaus Dailės instituto „Koridoriaus teatre“ 1968–1970 m. buvo vaidinamos Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio absurdo dramos Duobė, Maratonas, Pirmadienio popietė, Samuelio Beketo (Samuel Beckett) Vaidinimas be žodžių.
Moderniosios Sajos pjesės pasirodė tuo metu, kai lietuvių teatro slaptuoju ginklu buvo tapusios istorinės dramos. Režisieriaus Romualdo Juknevičiaus 1956-aisiais pastatyta Balio Sruogos
Apyaušrio dalia pralaužė teatre įsigalėjusias buitinio tikroviškumo ir ideologijos klišes. Drama atitiko sovietinę „praeities kritikos“ nuostatą, vaizdavo baudžiauninkų sukilimą, įvykusį 1769 m., tačiau pagrindiniai dramos įvykiai leido žiūrovui atpažinti paraleles tarp XVIII ir XX a. valstybių susitarimų, pagal kuriuos Lietuva buvo priskirta Rusijos įtakos sferai. 1957-aisiais į Juknevičiaus iššūkį atsiliepė Kauno teatras, kuriame režisierius Henrikas Vancevičius pastatė Juozo Grušo tragediją Herkus Mantas, pro cenzūros tinklą praėjusią, matyt, dėl kelių priežasčių. Buvo pabrėžiama, kad kūrinyje vaizduojama „liaudies tragedija“, kova prieš karinę vokiečių galią, t. y. aliuzijos į Antrąjį pasaulinį karą. Kita vertus, Grušo drama buvo tarsi „kontrabandininkų lagaminas su dvigubu dugnu“ (Reda Pabarčienė). Prūsų sukilimo ir Lietuvos realijų paralelės bylojo spektaklio žiūrovams apie sovietų okupuotos lietuvių tautos tragediją. Dramoje vaizduojamas didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas po 14 metų, Lietuvoje tiek laiko tęsėsi dar 1944 m. prasidėjęs aktyvus ginkluotas partizanų pasipriešinimas sovietų valdžiai. Herkaus Manto pastatymo metais, 1957-aisiais, KGB sušaudė paskutinį partizanų vadą. Istorinių dramų spektakliai sukūrė tylų teatro ir publikos sąmokslą, pavertė teatrą kultūrinės rezistencijos židiniu. Teatro ir nacionalinės dramaturgijos temperatūrą maksimaliai pakėlė aštuntajame dešimtmetyje Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio dramos teatruose sukurti spektakliai pagal Justino Marcinkevičiaus Mindaugą, Katedrą, Mažvydą.
Sajos pjesės buvo pirmieji politiniai satyriniai groteskai, kurie suteikė Lietuvos teatrui galimybę prabilti modernaus XX a. teatro kalba. Saja jau buvo suvokęs moderniosios dramos esmę – kūrinio kalba, tekstas turi palikti erdvės teatro meno išraiškos priemonėms (Eženas Jonesko (Eugène Ionesco) yra rašęs, jog jo absurdo pjesėms prasmę įgauti labai padeda intonacija ir gestai). Publika spektaklyje atpažino sovietinės sistemos kritiką – pasak režisieriaus Jono Jurašo,
Mamutų medžioklės „tekste ir potekstėse buvo tokių didžiulių pakastų sprogmenų, kuriuos žmonės matė ir jais labai džiaugėsi“. Teatralams imponavo spektaklio modernumas: „Mamutų medžioklė mums davė tą ‚kąsnį‘ teatro, kuriame viskas sprendžiama jam vienam būdingomis priemonėmis – plastika, garsu, organizuotu ritmu, šviesa, muzika“ (Audronė Girdzijauskaitė).
Pagal Sajos
Mamutų medžioklę pastatytas spektaklis tapo teatro legenda. Publika suprato, kad maskaradiniais kostiumais apsirengęs ketvertukas, kuris ieško ir niekaip neranda žadėtosios šventės, o galiausiai įklimpsta dervoje, iš tiesų ieško šviesios komunizmo ateities. „Tarybinė liaudis“ buvo vaizduojama kaip „balionininkai“ ir „skėtininkai“, spektaklyje jie judėjo kaip dvi avių bandos. Režisierius demonstravo nykiai beprasmišką vienybę. Masiškumo įspūdį stiprino Modrio Tenisono pantomimos trupė, kuri plastiškai vaidino aktorių šešėlius. Pagrindinę spektaklio mintį išreiškė dailininkės Janinos Malinauskaitės plakatas: mažyčių beveidžių žmogeliukų minia kaip didžiulis avinas paklusniai seka dūdele grojantį skerdžių. Avino fone esanti pieva įtartinai primena SSRS žemėlapį. Mamutų medžioklė sulaukė neįtikėtino populiarumo – per nepilną sezoną buvo suvaidinta 70 spektaklių.
Nepraėjus nė metams po
Mamutų medžioklės premjeros, Kauno valstybinio dramos teatro partinės organizacijos ataskaitiniame susirinkime spektaklis buvo pasmerktas: „spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir išmuša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe. Kai kurie visuomenės sluoksniai, priešiški tarybinei visuomenei, gardžiuojasi tuo ir naudoja piktam. Ir šiandien, kuomet ypač yra paaštrėjusi ideologinė kova, šis spektaklis yra ne laiku.“ Spektaklis buvo atestuotas kaip antitarybinis ir išbrauktas iš teatro repertuaro.
Dar aštresnę sovietinio gyvenimo kritiką Jurašas ketino išsakyti spektaklyje pagal Sajos pjesę
Šventežeris (1970). Pjesėje vaizduojamas melioratorių atėjimas į vieną Lietuvos kaimą ir siaubingos to pasekmės. Ši istorija spektaklyje turėjo būti paversta dramatiška metafora, kurią režisierius ketino sukurti pasitelkęs scenovaizdį. Bet teatro meno taryba uždraudė režisieriui įgyvendinti scenografijos idėją, teko eiti į kompromisą, tenkintis buitine dekoracija. Vis dėlto Jurašo idėja ėjo iš lūpų į lūpas, tapo legenda ir žiūrovai važiuodavo iš visos Lietuvos žiūrėti spektaklio, kuris leisdavo įsivaizduoti uždraustą „Lietuvą“: ant vos kylančios pakylos turėjo būti matoma Lietuvos kontūro pieva, joje įkurdintos nedidukės sodybos, trobos, bažnyčios, šulinys. Spektaklio metu po pievą (po Lietuvą) vaikščiojantys personažai turėjo ją ištrypti. Cenzūros draudimas tapo spektaklio reklama. Šventežeris, buitinis ir ganėtinai eilinis spektaklis, buvo suvaidintas per 800 kartų. Žinojimas, kas iš tiesų turėjo būti rodoma, kūrė galingą asociacijų ir minties lauką.
Vėliau parašytose pjesėse Saja vaizduoja materialinių ir dvasinių vertybių pasirinkimo problemas, parabolišką kūrinio formą jungia su etnografiniais liaudies dramos elementais:
Devynbėdžiai (1974, rež. Vaclovas Blėdis), Mediniai balandžiai (1975, rež. Jonas Vaitkus), Ubagų sala (1980, rež. Irena Bučienė). Skausmingi kompromisai, į kuriuos einama saugant lietuvybę, atskleidžiami dramoje Žemaičių piemuo (1988, rež. Povilas Gaidys), parašytoje Motiejaus Valančiaus gyvenimo motyvais. Atkūrus Nepriklausomybę, Saja išleido rinkinį Dramų turgus (2000), kuris nebesulaukė profesionalių teatralų dėmesio.
Sajos draminiai kūriniai tapo literatūros ir teatro klasika. Nuo paprasto vodevilio ir satyros jis ėjo prie tragikomedijos, su dideliu užsidegimu rašė parabolines pjeses ir grotesko kūrinius, į lyrines dramas įpynė romantines vizijų figūras. Per daugiau kaip 50 metų sukurtuose dramos ir prozos kūriniuose rašytojas išbandė skirtingus stilius, atsiliepė į laiko suaktualintas literatūros kūrinio formos naujoves. Rašytojas išskiria dvi svarbiausias vertybes, kuriomis grindžia savo gausų kūrybinį palikimą, – tai laisvė ir kalba. Žmogaus ir tautos laisvė yra pagrindinė vertybė, tačiau ją atskleisti pajėgia tik sveika, turtinga, gyva ir išraiškinga kalba.

Aušra Martišiūtė-Linartienė
Kazys Saja. Mamutų medžioklė.Andrius Jevsejevas. Absurdo poetika vidurio ir rytų Europos dramaturgijoje.Mara Zalytė. Margarita.Kazys Saja.

Ar žinote, kad...